Resocializacija – tai žmogaus, kuris dėl tam tikrų priežasčių atsiduria už visuomenės ar jos normų ribų, socialinių ryšių ir vaidmenų atkūrimo arba formavimo procesas. Resocializacijos gali prireikti žmonėms, patyrusiems trauminius įvykius, pakeitusiems gyvenamąją vietą, netekusiems darbo, išėjusiems iš pataisos namų ar vaikų globos namų ir pan. Tai padeda prisitaikyti prie naujų sąlygų, rasti savo vietą visuomenėje ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Resocializacija yra viena iš socializacijos rūšių, tai yra pagrindinių priimtų visuomenės, kurioje žmogus gyvena, taisyklių, vertybių ir normų mokymosi procesas. Socializacija prasideda nuo žmogaus gimimo ir tęsiasi visą jo gyvenimą. Tai formuoja asmenybę, elgesį, požiūrį, įsitikinimus, interesus ir kt.

Asmenybės resocializacija nuo pirminės socializacijos skiriasi tuo, kad vyksta ne vaikystėje, o suaugus, kai asmenybė jau susiformavusi. Tai apima esamų socialinių nuostatų ir įgūdžių keitimą arba koregavimą atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją. Šis procesas gali būti savanoriškas arba priverstinis, priklausomai nuo to, kas jį inicijuoja – pats asmuo ar visuomenė.

Desocializacijos samprata psichologijoje

Norint suprasti resocializacijos proceso esmę, būtina suprasti ir desocializacijos sampratą. Psichologijoje „desocializacijos“ sąvoka reiškia žmogaus socialinių vaidmenų praradimo ar susilpnėjimo procesą, dėl kurio jis atsiskiria nuo visuomenės ar jos normų. Asmenybės desocializacijos procesą gali sukelti įvairūs veiksniai, tokie kaip:

stresas, depresija, psichikos sutrikimai;

alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo lošimų;

nedarbas, skurdas, benamystė;

konfliktai šeimoje, skyrybos, smurtas;

gyvenamosios vietos pakeitimas, kultūrinis šokas;

įkalinimas pataisos namuose, prisijungimas prie sektos;

karas, terorizmas, nelaimės.

Individo desocializacija veda prie to, kad individas praranda ryšį su visuomene ir jos vertybėmis. Jis tampa vienišas, apatiškas, agresyvus ar abejingas jį supančiam pasauliui. Jis gali pažeisti ar prastai įsisavinti priimtus įstatymus ir elgesio normas, jų atsisakyti, užsiimti asocialia veikla. Dėl savo padėties jis jaučia baimę, nerimą, kaltę ar gėdą.

Asmens resocializacija yra desocializavimo proceso atsvara. Šio proceso pagalba siekiama padėti žmogui grįžti į visuomenę arba prisitaikyti prie naujos visuomenės. Asmenybės resocializacija apima tokius aspektus kaip:

socialinių ryšių ir vaidmenų atkūrimas ar formavimas;

pagrindinių socialinių įgūdžių ir taisyklių mokymas arba peržiūra;

socialinių nuostatų ir vertybių ugdymas, kaita ir koregavimas;

savigarbos ir savivertės didinimas;

psichologinių sunkumų, klausimų ir problemų įveikimas.

Individo resocializacija prisideda prie to, kad žmogus vėl tampa visaverčiu visuomenės ar jos pogrupio nariu. Jis randa savo vietą socialinėje struktūroje ir atlieka savo socialines funkcijas. Jis įgauna gyvenimo prasmę, tikslą, motyvaciją ir pasitenkinimą. Jis gerbia save ir kitus, mokosi ir laikosi priimtų įstatymų bei elgesio normų.

Resocializacijos rūšys

Resocializacija procesas būna skirtingas, priklausomai nuo to, kam jis taikomas, kas jį įgyvendina ir kokių tikslų siekiama.

Resocializacija šeimoje

Resocializacija šeimoje – tai santykių tarp šeimos narių, dėl kokių nors specifinių priežasčių sutrikusių ar susilpnėjusių, atkūrimo arba gerinimo procesas. Taigi, tai būtina žmonėms, kurie:

išsiskyrė ir nori sukurti naują šeimą;

prarado mylimą žmogų ir norite įveikti sielvartą;

patyrė smurtą šeimoje ar išžaginimą;

įvaikino vaiką ir negali susitvarkyti su jo auklėjimu;

turi tėvus kurie pradėjo tapo priklausomi nuo narkotikų, lošimo ir pan.;

turi tėvus kurie grįžo iš laisvės atėmimo vietos ir elgiasi asocialiai;

turi specialiųjų poreikių turinčių vaikų;

turi suaugusių ar paauglių vaikų, kurie maištauja, vartoja narkotikus, elgiasi asocialiai.

Resocializacijos procesas šeimoje yra skirtas padėti šeimos nariams, įskaitant suaugusiuosius, vaikus ir paauglius, atkurti pasitikėjimą, meilę ir pagarbą vienas kitam. Tai apima tokius metodus kaip:

šeimos terapija;

Šeimos žaidimai ir pramogos;

šeimos išvykos ​​ir ekskursijos;

šeimos tradicijos ir šventės.

Nuteistųjų resocializacija

Nuteistųjų resocializacija yra svarbus asmenų, nuteistų už nusikaltimus, adaptacijos gyvenimui visuomenėje procesas, paleidimo iš pataisos įstaigų į laisvę stadijoje. Juo siekiama padėti bausmę atlikusiems žmonėms grįžti į visuomenę ir nedaryti pakartotinių nusikaltimų. Tai apima tokius metodus kaip:

psichologinės ir teisinės konsultacijos;

profesinis mokymas ir užimtumas;

socialinė parama ir pagalba;

visuomeninė veikla, savanorystė;

dalyvavimas edukacinėse ir kultūrinėse programose.

Nuteistųjų resocializacija prisideda užtikrinant, kad už nusikaltimus teisti ir bausmę atlikę piliečiai taptų atsakingesni, drausmingesni ir paklusnesni įstatymams. Nuteistieji, atlikę bausmę už neteisėtą ar asocialią veiklą ir grįžę į laisvę, atkuria savo reputaciją ir vertę, visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą, turi galimybę susirasti orų darbą, užsidirbti pragyvenimui ir sukurti šeimą.

Resocializacija po priklausomybės

Resocializacija po priklausomybės – tai žmonių priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, destruktyvaus elgesio ir pan. pritaikymas dalyvavimui visuomenėje nevartojant šių medžiagų ir neužsiimant žalinga veikla. Taigi, toks procesas turėtų būti įgyvendinamas priklausomiems žmonėms, kurie:

suprato savo problemą ir nusprendė jos atsikratyti;

baigė priklausomybės gydymo ir reabilitacijos kursą;

nori atkurti buvusią sveikatą, darbą, puoselėti gerus santykius su šeima ir draugais;

nenori grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo.

Resocializacijos procesas šiuo atveju – padėti buvusiems narkomanams grįžti į visuomenę ir joje prisitaikyti nevartojant kenksmingų medžiagų. Tai apima tokius metodus kaip:

Psichologinė pagalba, skirta psichinei sveikatai ir savikontrolei stiprinti. Psichologinė pagalba padeda susidoroti su abstinencijos sindromu, kuris pasireiškia nerimu, depresija, dirglumu, nemiga, save naikinančiu elgesiu ir kt. Ši veikla padeda buvusiam narkomanui išsiugdyti svarbius įgūdžius atsispirti stresui ir pagundoms, formuoti teigiamą požiūrį į pokyčius savyje ir artėjantį gyvenimo etapą, ugdyti produktyvias nuostatas. Psichologinė pagalba teikiama individualiai arba grupiniu formatu, konsultacijų, mokymų ar terapinių grupių forma.

Socializacija/socialinė adaptacija – socialinės padėties ir gerovės gerinimo sprendimas. Socializacija padeda priklausomybę turėjusiam asmeniui susirasti arba išsaugoti darbą, būstą, įgyti išsilavinimą ir kitas svarbias socialines išmokas bei vertybes. Tai padeda atkurti arba užmegzti ryšius su šeima, draugais ir kolegomis. Socializacija vykdoma padedant socialiniams darbuotojams, savanoriams ar visuomeninėms organizacijoms.

Pagalba sau ir aplinkiniams padeda priklausomybę turėjusiam asmeniui tapti savarankiškesniam, taip pat sulaukti palaikymo, patarimų ir svarbių pastabų iš kitų, patyrusių ar išgyvenančių panašią situaciją. Pagalba sau ir savitarpio pagalba vykdoma pasitelkiant įvairias grupes ir bendruomenes: Anoniminių alkoholikų, Anoniminių narkomanų, Anoniminių lošėjų ir kt.

Vaikų ir paauglių resocializacija

Vaikų ir paauglių resocializacija – tai įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių, dėl tam tikrų priežasčių atsidūrusių už šeimos ar mokyklos ribų, prisitaikymo prie gyvenimo naujoje socialinėje aplinkoje procesas. Jis turėtų būti atliekamas vaikams ir paaugliams, kurie:

likę be tėvų ar globėjų, yra vaikų namuose;

persikėlė į kitą šalį ar miestą;

persikėlė naują mokyklą ar klasę;

susidūrė su smurtu, patyčiomis;

turi specialių poreikių ar gabumų.

Resocializacijos procesas skirtas padėti vaikams prisitaikyti prie naujos aplinkos, susirasti savo amžiaus draugų, pagerinti elgesį, įgyti išsilavinimą ir lavinti savo gebėjimus. Tai apima tokius metodus kaip:

psichologinis ir pedagoginis auklėjimas;

žaidimų ir meno terapija;

klubai, būreliai ir interesų draugijos;

ekskursijos, stovyklos ir žygiai.

Vaikų resocializacija padeda vaikams tapti labiau pasitikinčiais savi, atviresniais, pozityviau nusiteikusiais ir aktyvesniais prasmingoje veikloje. Vaikai pradeda geriau mokytis, bendrauti ir kurti. Jie gali realizuoti savo potencialą, rasti savo pašaukimą ir būti laimingi.

Kaip vyksta resocializacija?

Resocializacija yra sudėtingas ir ilgas procesas, reikalaujantis įvairių specialistų, organizacijų ir institucijų įsitraukimo. Ji vyksta keliais etapais ir keliais lygiais: individualiu, grupiniu ir visuomeniniu.

Individualiame lygmenyje šis procesas apima darbą su konkrečiu asmeniu. Tai gali vykdyti psichologas, socialinis darbuotojas, mokytojas, mentorius, draugas ar giminaitis. Darbo šiame lygyje tikslas – suteikti galimybę įveikti sunkumus, išsiugdyti stipriąsias savo puses, rasti tikslus ir motyvaciją.

Grupės lygmeniu šis procesas apima darbą su grupe žmonių, kuriems reikia resocializacijos. Tai gali būti šeima, klasė, komanda, bendruomenė ar organizacija. Darbo šiame lygmenyje užduotis – sudaryti sąlygas žmonių grupei užmegzti pasitikėjimu grįstus ir darnius santykius, suformuluoti pagrindines taisykles ir vertybes, spręsti konfliktus, problemas ir kitus klausimus.

Socialiniu lygmeniu daroma prielaida, kad reikia dirbti su visa visuomene arba jos dalimi, kurią reikia resocializuoti. Šio lygmens darbo tikslas – sudaryti sąlygas visuomenei ar jos daliai sukurti palankias sąlygas žmonių, kuriems reikia resocializacijos, gyvenimui ir vystymuisi. Tai apima teisės aktus, politiką, ekonomiką, kultūrą, švietimą ir kt.

Pagrindiniai resocializacijos proceso metodai

Asmens resocializacijos procesas vykdomas naudojant tam tikrus metodus, kurie priklauso nuo problemos specifikos, tikslų ir galimybių. Tarp labiausiai paplitusių ir veiksmingiausių metodų yra šie:

Psichoterapija, kurią sudaro psichologinių sunkumų ir neigiamų nuostatų, susijusių su asmens desocializavimu, pašalinimas arba sumažinimas. Psichoterapija leidžia suprasti savo situacijos priežastis ir pasekmes, įveikti neigiamas emocijas ir mintis, ugdyti teigiamą požiūrį į save ir supantį pasaulį. Užsiėmimai vyksta individualiai arba grupiniu formatu, atsižvelgiant į poreikius ir pageidavimus.

Socialinis darbas, kurio tikslas – gerinti socialinę padėtį ir gerovę. Bendruomeninis darbas suteikia galimybę spręsti įvairias gyvenimo problemas ir klausimus, susijusius su būstu, darbu, sveikata, švietimu, teisėmis ir kt. Visuomenė turi palaikyti žmogų jo socialiniuose ryšiuose ir vaidmenyse, taip pat organizuoti jam įvairias socialines paslaugas ir programas.

Švietimas padeda plėsti akiratį ir interesus, formuotis vertybėms ir įsitikinimams. Priklausomai nuo studijų lygio ir krypties švietimas gali būti formalus arba neformalus.

Kūrybiškumas kaip saviraiškos ir savirealizacijos metodas, skirtas kūrybinio potencialo ir gebėjimų ugdymui. Kūrybiškumas leidžia reikšti emocijas, mintis ir fantazijas per įvairias meno rūšis, gauti malonumą iš savo darbo, pripažinimą ir pagyrimą iš kitų žmonių.

Sportas pasižymi lyderystės ir komandinių savybių ugdymu, skatina dalyvavimą visuomeniniuose renginiuose ir varžybose.

Kas gali padėti?

Asmeninė resocializacija – procesas, reikalaujantis bendrų pastangų tarp skirtingų subjektų. Paprastai šis procesas turėtų apimti:

Žmogus, kuriam reikia resocializacijos, turi suvokti savo problemą ir norėti ją spręsti, turi būti pasirengęs teigiamiems elgesio pokyčiams ir bendradarbiavimui su kitais žmonėmis, tapti aktyviu ir atsakingu proceso dalyviu.

Socializacijos ir resocializavimo pagalbą teikiantys specialistai yra psichologai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, mokytojai ir kt.

Resocializaciją palaikanti bendruomenė. Ji turi būti tolerantiška ir atvira, suteikianti galimybes prisitaikyti ir tobulėti.